1988 gruodžio 16 d. išleistas pirmasis LPS Raseinių rajono tarybos informacinis biuletenis “Dubysa”. Apie rajone vykdomas Sąjūdžio akcijas informacija rajono laikraštyje „Naujas rytas“ būdavo labai glausta, todėl reikėjo savo laikraščio. Leidinio leitmotyvu tapo Just. Marcinkevičiaus posmas “Nulijo padubysiais./ Atsivėrė dvasia ir nulijo./ Žodžiais nulijo. Skalsiais./ Atgijo širdys. Prigijo” rašytas tarsi specialiai naujajam laikraščiui.
Atgimimo laikotarpiu Lietuvoje buvo leidžiami 27 Sąjūdžio periodiniai leidiniai. Tarpe jų ir raseiniškių sąjūdiečių leidžiamas laikraštis „Dubysa“. Pirmasis leidinio numeris išėjo 1988 m. gruodžio 16 d. Tuomet redakcinę kolegiją sudarė K. Kordušas, V. Našlėnas, A. Paspirgėlis, A. Pečiulis, A. Petrauskas, R. Šagždavičius, V. Vitkus, A. Vizbaras. Niekam nebuvo mokami atlyginimai ir honorarai, biuletenis buvo leidžiamas gyventojų aukų lėšomis. Didžiausia problema visada buvo popierius. Sąjūdietis Alvydas Pečiulis savo prisiminimuose pasakoja: „Po tiekos metų, labai gaila, kad jau po mirties, manau, būtų nuodėmė už „Dubysą“ nepadėkoti žmogui, kuris tuo metu norėjo išlikti paslaptyje. Jis labai stipriai rėmė mus finansiškai, aukodamas laikraščiui po 1000 rublių kiekvieną mėnesį. Tai
visų gerbiamas ir mylimas ilgametis Raseinių klebonas šviesios atminties Vytautas Griganavičius. Laikraštis buvo spausdinamas „Raidės“ spaustuvės Raseinių padalinyje, kurio vedėju tuomet dirbo Alvydas Pečiulis.
Raseinių krašto žmonės laukė antrojo “Dubysos” numerio, kuris skaitytojus pasiekė tik 1989 m. gegužės 4-ąją. Toks laiko tarpas pralėkė, matyt, bederinant leidimus LKP RK koridoriuose. Vėliau skaitytojai reguliariai, kartą per mėnesį sklaidė laikraštį. Redaktoriumi buvo Raseinių I vid. mokyklos direktoriaus pavaduotojas Algis Petrauskas. „Dubysa“ apibrėžė savo statusą, ragino gyventojus prisidėti prie leidybos: siųsti klausimus, atsiliepimus, kritinę ir faktinę medžiagą.
Antrieji leidinio metai pasižymėjo patriotinių, pilietiškų ir publicistinių straipsnių gausa. Buvo įvesta nauja rubrika „Paieška“. Joje gyventojai galėjo kreiptis į skaitytojus dėl informacijos apie išvežtus į tremtį ir negrįžusius artimuosius.
1990 m. leidinio numeriuose daug dėmesio skirta rinkimams į Aukščiausiąją Taryba (Seimą). Straipsniuose rašyta apie mūsų rajono kandidatus Kazimierą Motieką ir Arūną Degutį. Juos rėmė ne tik LPS, bet ir Tremtinių bei Ūkininkų sąjungų, Demokratų ir Krikščionių demokratų partijų Raseinių skyriai, katalikiška organizacija „Caritas“.
„Dubysos“ Nr. 4 (15), 1990 m. kovo 15–30 d. paskelbtas Sąjūdžio remiamų kandidatų į rajono Liaudies deputatų tarybą sąrašas. Iš 55 kandidatų buvo išrinkti 14. Nr. 5 (16) visas ketvirtas puslapis skirtas pažangioms jaunimo oragnizacijoms: Žaliųjų, Maironiečių, Vytautaičių, Skautų.
Paskutinis „Dubysos“ numeris išėjo 1990 gegužės 6 dieną. Iš viso nuo laikraščio leidimo pradžios išleista 17 leidinio numerių.
Iš Alvydo Pečiulio prisiminimų (2013 m.):
„Giliai atmintin įsirėžė „Sąjūdžio žinių priedo“ spausdinimas. Šis laikraštis buvo išleistas 1989 metais prieš pat Kalėdas. Laikraščio vedamasis buvo kardinolo Sladkevičiaus sveikinimas Lietuvai Šv. Kalėdų proga. „Saugumas“ kažką jautė. Vilniuje buvo sustabdytas „Sąjūdžio žinių“ leidimas. Visi atsisakė jas dauginti. Jei pamenat, jos buvo dauginamos kserokso aparatu. Porą dienų prieš Kalėdas į Raseinių „Raidės“ spaustuvę atvyko Sąjūdžio aktyvistai – A. Juozaitis su žmona, R. Ozolas, Antalieptės klebonas Dauknys, poetas Vaidotas Daunys, rašytoja J. Ivanauskaitė. Visų pavardžių jau net nebeatsimenu – iš viso 12 žmonių. Šie žmonės buvo pasiryžę dar kartą paguosti Lietuvą žinia, jog Sąjūdis gyvas ir jo žodis egzistuoja. Paruošti laikraštį – parašyti, surinkti ir atspausdinti – reikėjo per 2 paras. „Sąjūdžio žinių priedas“ turėjo išeiti 10 tūkstančių egzempliorių tiražu. Tai buvo labai daug mūsų mažytei spaustuvei, nes, „Naujas rytas“ išeidavo 13 tūkstančių egzempliorių tiražu. Ketvirtadienį laikraštis turėjo būti Vilniuje. Iškilo klausimas, kaip jį ten nugabenti. Bijojome, kad leidinys nebūtų konfiskuotas. Dalį laikraščio pagaminome ir išvežėme į Vilnių jau trečiadienį vakare. Likusią dalį ketvirtadienį
ryte įdėjome į maršrutinį autobusą, kuris vyko į Vilnių. Pavyko.
Trečiadienį, spausdinant laikraščio antrąją pusę, spaustuvę netikėtai aplankė Glavlito atstovas iš Vilniaus. Patikrino spaustuvės darbą. Įsivaizduokit padėtį. Spausdinimo mašinoje sukasi nelegalus laikraštis. Glavlito atstovas prieina prie mašinos, pasisveikina su darbininku Vincu, manęs klausia, ar tai „Naujas rytas“, aš patvirtinu, jog taip. Jis lyg niekur nieko nusisuka ir išeina. Likau nesupratęs, kas dedasi. Nejaugi jis patikėjo manimi net nepasižiūrėjęs į užsakymo numerį. Po Naujųjų metų buvau iškviestas į Kauno „Raidės“ spaustuvės centrą. Direktorius J. Kaminskas (šviesios atminties) įsivedė į kabinetą, pasiteiravo, kokios naujienos Raseiniuose, ar ko netrūksta, ar turime darbo, o tik po to sako – „aš žinau, kad tas laikraštis atspausdintas pas tave Raseiniuose“. Net nemaniau meluoti. Sakau – „žinoma“. Maniau, kad dabar jau viskas, neteksiu darbo. O jis man sako – „aš taip pat Sąjūdžiui pritariu ir remiu jį. Man „iš viršaus“ nurodyta
tave atleisti, tačiau aš tavęs neatleisiu, o tik griežtą įspėjimą parašysiu ir premiją nubrauksiu. Štai raštas – pasirašyk“. Kas man beliko – darbo nepraradau, tik 140 rublių.
„Sąjūdžio žinių priedas“ buvo dar padaugintas Vilniuje ir kiek galima greičiau ir plačiau išplatintas Lietuvoje.“
