„Tuo vežimuku atkeliavom į savo kolchozą. Vieta man nelabai patinka, toks užkampis. Kaimas stovi ant pat kranto tos pačios Udos upės. Aplink, kai tik važiavom, kiek tik matytis – visur kalnai, apaugę miškais. Taiga prieina iš vienos pusės iki upės, o iš kitos – iki kolchozo. Atrodo, kad miške gyvenam. Kolchozas gana didelis. Tuoj įvažiavom į plačią kaimo gatvę, pilną dulkių. Kai kur matyti viščikė ar paršiukas, keli vilkiniai šunys ir gauja rusiukų, atrodančių pasigailėtinai. Mus paskyrė gyventi pas Dobrošenkinus kaimo gale. (…) Troba atrodo varganai. Aplink didžiausia netvarka. Troba, galima sakyti, be stogo. Yra šeši langeliai, durys tiesiog į lauką. Matyt, kad kadaise čia buvo prieangis. Vidus išbaltintas, bet tuščia, išskyrus du staliukus, krosnį, geležinę krosnelę ir sulūžusią lovą, kurią mes išmetėm lauk. Troba padalinta į du kambariukus ir didoką virtuvę.

Iš knygos Vytautas Šikšnys „Gyvenimo ratas sukasi. Tremties dienoraštis“, 2005.

„Didelis Vetlosenos lageris su daugybe pastatų pasirodė labai niūrus. Barakai, ilgi, siauri, žemi, su labai lėkštais stogais, atstojančiais ir lubas. Langai mažučiai, todėl ir dieną barakuose tamsu. Visa lagerio teritorija aptverta aukšta stačių pusrąsčių tvora, jos viršuje – skersiniai su spygliuota viela. Tarp barakų įrengti žvyrkeliai, suformuotos gatvės. Vėliau sužinojau, kad čia gyvena apie keturi tūkstančiai žmonių.“

Iš knygos Steponas Bartkus „Raseinių krašto valstiečio užrašai“, 2016.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Išsiųsti idėją