Pasandravio ir Bernotų sodybas, aplinką, takus puošia Lietuvos tautodailininkų sukurti ir Maironio gimtinei padovanoti unikalūs kryžiai ir koplytėlės.

1990 m pabaigoje kilo idėja  Pasandravio istorinį draustinį „apgyvendinti“ kryžiais ir koplytstulpiais su šventųjų atvaizdais. Muziejaus direktorė Birutė Kulpinskaitė ir Lietuvių liaudies kultūros centro tautodailės skyriaus vyr. mokslinė bendradarbė Alė Počiulpaitė ėmėsi šią idėją įgyvendinti. Dar 1990 m. gruodžio mėnesį Bernotuose susirinkę Lietuvos žymiausi dievdirbiai sutarė, kur kokia skulptūra stovės, kuris meistras kokią kurs.

1991 m. birželio 8 d. Maironio tėviškėje įvyko iškilmė, kurios metu buvo pašventini 10 ąžuolinių kryžių ir koplytstulpių:

Net trys kryžiai saugo Maironio tėviškę. Kryžių, pasitinkantį svečius, ateinančius į Maironio tėviškę, dar 1989 metais sukūrė medžio meistras Jonas Malinauskas. Antras kryžius atrado vietą prie tako į Pasandravį. Jo autorius Juozas Binkis. Visų senosiose kapinaitėse palaidotųjų ramybę saugo medžio meistrų Algirdo Baranausko Kryžius. Jis į Maironio tėviškę 1991 m „atkeliavo“ drauge su kitais koplytstulpiais.

Tradiciškai kryžius kuriamas su nukryžiuoto Jėzaus Kristaus figūra – apnuoginto, kenčiančio, su erškėčių vainiku. Dekoras skiriamas jai išryškinti: kryžmos galai profiliuoti, centrą juosia nimbas –– kiekviename ketvirtyje skirtingai dekoruoti spinduliai. Krucifiksą dengia medinis stogelis.

Į senąsias kapinaites palydi dievdirbio Aloyzo Urbšio stogastulpis „Dvylika apaštalų“. Naujajame Testamente minimi 12 apaštalų, kuriuos Jėzus Kristus išsirinko savo pirmaisiais mokiniais ir pasiuntiniais visame pasaulyje. Apaštalais buvo: Petras, jo brolis Andriejus, Zebediejaus sūnus Jokūbas vyresnysis, jo brolis, Jonas, Pilypas, Baltramiejus, Tomas, Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas, Jaunesnysis Tadas, vadintas Judu Tadu, Simonas Kanaanietis, Judas Iskarijotas. Judui Iskariotui nusižudžius, dvyliktuoju buvo išrinktas Motiejus. Vėliau apaštalais pašaukti Paulius Tarsietis ir Barnabas.

Kapinaitėse įkurdintas Raimundo Puškoriaus dvipusis koplytstulpis „Jėzus Nazarietis ir Marija Sopulingoji“. Jėzaus iš Nazareto statulėlėse Kristus vaizduojamas stovįs, ilgais rūbais, su erškėčių vainiku ant galvos, rankos kryžmiškai sudėtos ant krūtinės ir surištos virvėmis. Kitoje koplytstulpio pusėje yra Marijos Sopulingosios skulptūra. Stovėdama po Sūnaus Kryžiumi, ji skaudžiai kentėjo drauge su savo viengimiu ir motinos širdimi jungėsi su jo auka. Į krūtinę jai įsmeigti septyni kalavijai, simbolizuojantys septynis Dievo Motinos patirtus skausmus. Pirmasis skausmas susijęs su Simeono žodžiais: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 34), antrasis skausmas – tai bėgimas į Egiptą ir ten patirti vargai, trečiasis – dvylikamečio Jėzaus pasimetimas Jeruzalės šventykloje, ketvirtasis – kryžių nešantis Jėzus, penktasis – Jėzaus nukryžiavimas, šeštasis – Jėzaus nuėmimas nuo kryžiaus, septintasis – Jėzaus guldymas į karstą.

Beržų alėjos gale – unikalis keturšonis stogastulpis su Šv. Jono Nepomuko, Šv. Kazimiero, Šv. Cecilijos, Šv. Jurgio atvaizdais. Jį kūrė dievdirbiai S. Karanauskas ir A. Jurkaitis. Šv. Kazimieras –vaizduojamas karališkais rūbais, su Lietuvos didžiojo kunigaikščio mitra ant galvos, dešinėje rankoje laikantis lelijas, skaistybės simbolį. Šv. Cecilija – nuo viduramžių laikoma muzikos globėja. Lietuvių liaudies skulptūroje ji vaizduojama sėdinti prie vargonėlių (gali būti vaizduojama rankose laikanti kankles).

Šv. Jurgis Lietuvoje laikomas antruoju globėju po Šv. Kazimiero, taip pat ūkininkų, karių ir skautų globėju. Vaizduojamas jojantis ant žirgo ir rankoje laikantis ietį, kuria duria į po kojomis besirangantį slibiną – blogio ženklą. Šv.Jonas Nepomukas yra tiltų globėjas, taip pat sergstintis nuo vandens nelaimių. Jis vaizduojamas su kunigo rūbais, biretu ant galvos, dešinėje rankoje laikantis kryžių, kairėje – kankinystę simbolizuojančią palmės šakelę, galvą juosia penkių žvaigždžių nimbas.

Pakilus iš Sandravos slėnio Šv. Jurgis (aut. A. Česnulis) palydį į Pasandravio dvarvietę – poeto gimtinę. Šv. Jurgis laikomas antruoju globėju po Šv. Kazimiero, taip pat ūkininkų, karių ir globėju. Vaizduojamas jojantis ant žirgo ir rankoje laikantis, kuria duria į po kojomis besirangantį – blogio ženklą.

Nusileidus žemyn į Luknės upelio slėnį, tiltelį ir greta esantį Maironio šaltinėlį ir saugo dar vienas „Šv. Jonas Nepomukas“. Sudėtingo koplytstulpio autorius Jonas Tvardauskas. Šv.Jonas Nepomukas yra tiltų globėjas, taip pat sergstintis nuo vandens nelaimių. Jis vaizduojamas su kunigo rūbais, biretu ant galvos, dešinėje rankoje laikantis kryžių, kairėje – kankinystę simbolizuojančią palmės šakelę, galvą juosia penkių žvaigždžių nimbas. Aukščiau pagrindinės, Jono Nepamuko, figūros, tarsi atskiroje mažoje koplytėlėje – nedidukė Marijos Maloningosios skulptūrėlė.

Ąžuolų tako vidury įkurdintas stogąstulpis „Šv. Florijonas“, medžio meistro Jono Dvėgos kūrinys. Šv. Florijonas laikomas su ugnimi susijusių profesijų – ugniagesių, kepėjų, kalvių, metalurgų, kaminkrėčių, globėju. Lietuvoje nuo seno tikima, kad Šv.Florijonas sergsti nuo gaisrų. Jo skulptūros buvo statomos miestelių centruose. Ypač jų daug Žemaitijos miestuose.

Ąžuolų tako gale, prie Sandarvos – dievdirbio Jono Grabausko koplytstulpis „Šv. Jonas Krikštytojas“. Krikščioniškoje tradicijoje šv. Jonas Krikštytojas yra paskutinis Senojo Testamento pranašas ir pirmasis Naujojo Testamento šventasis.  Dalį jaunystės Jonas praleido vienas dykumoje, paskui Jordano žemupyje pradėjo pranašo veiklą. Bareljefo siužetas pasakoja evangelinę sceną, kaip Jonas Krikštytojas krikštija Jėzų. Jėzaus krikšto metu ant jo iš dangaus balandžio pavidalu nusileido Šventoji Dvasia.

Buvusioje Lipčių sodyboje prie gyvenamojo namo apgyvendintas koplytstulpis „Marija Maloningoji“, autorius Ginutis Dudaitis. 1991 m. ikonografijoje Švč. Mergelė Marija Maloningoji vaizduojama stovinti, apsivilkusi sujuostu ilgu rūbu, pečius gaubia  apsiaustas; jos galvą supa apskritas nimbas, iš žemyn nuleistų rankų sklinda šviesos pluoštai, po kojomis pamintas žaltys – piktoji dvasia. Pastarojo Marijos ikonografinio tipo pradžia laikomi 1832 metai. Tuomet pagal vienuolės šv. Kotrynos Laburė 1830 m. patirtą regėjimą buvo nukaltas medaliukas. Jis tapo prototipu įvairiems kūriniams, Marijos Maloningosios statuloms. Tokie kūriniai ėmė plisti ir Lietuvoje, daugiau jų atsirado XIX a. viduryje, kai atvaizdus ėmėsi drožti ir dievdirbiai.

2017 metais Lietuvos maironiečių draugijos pirmininko Eugenijaus Urbono iniciatyva pastatytas koplytstulpis. E.Urbonui buvo svarbi vieta, kurioje stovės paminklas – kad pro šalį eitų takelis  Maironio gimtinės  link Pasandravyjè, kad atsivertų vaizdinga panorama.

Susijusios temos

Maironio tėviškės apylinkė...

Tarp gimtinės ir tėviškės

Kapinaitės