Bernotai – Jono Mačiulio-Maironio tėvų ūkis, kuriame poetas praleido vaikystę, čia lankydavosi brandžiame amžiuje. Ūkiui priklausė 45 ha žemės, 19 ha miško Vienkieminė sodyba užėmė beveik stačiakampį, pietrytiniame kampe nusklembtu kampu, sklypą. Į ją iš vieškelio atsišakojo įvažiavimo keliukas, kuris sodybos viduryje stačiu kampu suko į vakarus – į ūkinę sodybos dalį. Kelio susikirtimą su vieškeliu žymėjo kryžius. Kitas kryžius stovėjo sodybos centre, gerojo kiemo prieigose priešais namą. Gerąjį kiemą formavo dviejų galų pirkia  ir dviejų patalpų svirnas, stovėję vienas priešais kitą į pietus nuo kelio posūkio. Į rytus nuo jo driekėsi sodas. Rytinį sodo pakraštį ribojo aukštų medžių eilė. Šiaurinėje jo dalyje, prie tvoros, netoli įvažiavimo stovėjo nedidelė vežiminė. Sodo viduryje buvo šulinys su svirtimi, augo sena pušis, kiek toliau – jaunesnė. Į pietryčius nuo namo buvo ledaunė. Ūkinėje sodybos dalyje, kur stovėjo tvartai ir kluonai, diendaržį formavo apie 2 m aukščio tvora su vartais į gerojo kiemo pusę. Sodyba pirmojo pasaulinio karo metais buvo beveik visiškai sunaikinta. Liko tik didelio galvijų tvarto pamatai, ledaunė ir sodybą tebepuošianti Maironio pušis. Sodybą saugo kryžius, atstatytas 1989 metais, o 2019-aisiais – poeto namų meninė instaliacija.

Namas medinis, dviejų galų, su aukštais akmenų-plytų pamatais. Gerojoje pusėje buvo trys kambariai, darbinėje – tėvų ir vaikų kambarys, didelė virtuvė, darbo priemenė, kamino pakura ir švarusis prieškambaris su gonkomis. Pastogėje, virš namo darbinės pusės, buvo „salkos“, iš jų per langą atsiverdavo visas sodo gražumas. 1915-aisiais, Pirmojo pasaulinio karo metu, patrankų sviediniai Mačiulių sodybą sunaikino, jos prieigas ir laukus išvagojo apkasai. 2019 metais įgyvendinus kultūrinį meninį projektą, prarastojo Mačiulių šeimos gyvenamojo namo vietoje sukurta buvusį pastatą atkartojanti meninė instaliacija, lankytojui padedanti susivokti istorinių kataklizmų posūkiuose.

Sode pūpso „senelė“ ledaunė, unikalus XIX a. statinys tarnavęs šeimininkams ilgus metus. Iš Luknės upelio priveždavo ledų gabalų, išklodavo juos pjuvenomis ir visą vasarą tie ledai išlaikydavo šaltį, kitą žiemą juos pakeisdavo.

Senasis Mačiulių sodas mažai išlikęs. Akį traukia įstabi šimtametė pušis, Maironio tėvo Aleksandro iš miško parnešta ir pasodinta, kai gimė Jonukas. Maironis pušį buvo aptvėręs tvorele, augino gėles – šiurpes. Pušies paunksmėje sukurtas ne vienas „Pavasario balsų” posmas. Meninė instaliacija „dainuojantis suolelis“ atsisėdusį pailsėti apgaubia Maironio poezijos posmų ir dainų melodijomis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Išsiųsti idėją